Nors tai ir nebūdinga anarchistams, tačiau aš mėgstu Bibliją, ypač Senąjį Testamentą, ir net išdrįsiu jį čia pacituoti (nepatingėkit, paskaityt iki galo):
Kartą medžiai susirinko
patepti karaliaus.
Jie tarė alyvmedžiui:
„Karaliauk mums!“
Alyvmedis jiems atsakė:
„Argi galiu atsisakyti savo alyvos,
kuria patepami dievai ir žmonės, ir
nuėjęs valdyti medžius?“
Tada medžiai kreipėsi į figmedį:
„Ateik ir karaliauk mums!“
Figmedis jiems atsakė:
„Argi galiu atsisakyti savo saldumo
bei puikių vaisių ir nuėjęs valdyti medžius?“
Tada medžiai kreipėsi į vynmedį:
„Ateik ir karaliauk mums!“
Vynmedis jiems atsakė:
„Argi galiu atsisakyti vyno,
kuris linksmina dievus ir žmones,
ir nuėjęs valdyti medžius?“
Pagaliau medžiai kreipėsi į erškėtį:
„Ateik ir karaliauk mums!“
Erškėtis atsakė medžiams:
„Jei tikrai jūs norite mane patepti karaliumi,
ateikite ir ilsėkitės mano pavėsyje, o jei ne,
tegul išeina ugnis iš erškėčio ir sudegina Libano kedrus!“
Tai ištrauka iš Teisėjų knygos (9 sk., 8-15 eil.), kurioje daugiausia aprašinėjamos politinės intrigos. Sichemo vyrai ir Milo gyventojai karūnavo brolžudį ir melagį Abimelechą, ir šis palyginimas gimė tai situacijai hiperbolizuoti.
Visa Biblija pilna palyginimų ir asociacijų, nuojautų ir skaitymo tarp eilučių, tai tekstai, labiausiai pasiduodantys interpretacijom, bet ši citata labai aiškiai atskleidžia pirminį supratimą apie žmogų-politiką, siekiantį valdžios ir karaliavimo.
Jis erškėtis. Jis dygus ir niekam nenaudingas augalas. Jis prasčiausias, nes harmoningi žmonės, ramiai kuriantys bendrąjį gėrį, į valdžią nesiveržia, nes turi aiškią vietą pasaulyje.
Ir nors daugelis hierarchinių bažnyčių skelbia paklusnumą valdžiai, valdžia ir karaliavimas yra blogis, o nukryžiuoto Kristaus kančių vainikas taip pat buvo erškėtis.
