Jei šalyje nėra romų, vadinasi ji prakeikta

Romų visuomenės centras. V.F. Kiurė nuotrauka

 Balandžio 8-oji – Tarpatutinė romų diena. Romai ją ne tik švenčia, rengia koncertus, bet ir prisimena tragiškiausius savo istorijos etapus: nacistų ir jų sąjungininkų persekiojimą Antrojo Pasaulinio karo metu, romų tautos genocidą.

Ši data puiki proga pakalbėti ir apie šiandieną.

Kirtimų taboro senolis Steponas, labai gerbiamas romas, prisimenantis genocidą ir etninio valymo baisumus, manęs neseniai klausinėjo, kodėl tai nesiliauja. Ankščiau žudė dujomis, o dabar panieka ir neapykanta, – sakė jis. Baisu, bet šis žilagalvis dabartinį savo gyvenimą lygino su karo ir pokario metais. Skurdas, baimė, slegianti neviltis ir baimė dėl savo vaikų ir anūkų ateities. Paklausus, ar kada nors romams buvo nors kiek geriau, jis nostalgiškai prisiminė tuos laikus, kai romai dar klajojo. Čia, pamodamas ranka į dabartinę Kirtimų gyvenvietę, ankščiau stovėjo mūsų taboras, vėliau ėmėme čia statytis namus, nes valdžia liepė gyventi sėsliai. Dabar vėl negerai. Kur mums dėtis, gyviems sulįsti į žemę?

Kirtimų romas Stepanas. V.F. Kiurės nuotrauka

Jam antrina anūkė, kuri sunkiai tramdydama ašaras, klausėsi senelio.

Jo pasakojimai, atsiminimai apie romų gyvenimą vienintelis šviesus dalykas šioje romų šeimoje. Kodėl aš negimiau tada, kai romai klajojo – kartojo anūkė. Dabar gyvename kaip  pragare...

Daugelis Kirtimų romų nemato savo ateities Lietuvoje, todėl arba žvelgia į praeitį, stengdamiesi bent jau psichologiškai vienas kitą palaikyti, arba palieka mūsų šalį.

Niekas netiki ir nepasitiki mūsų valdžia, nepuoselėja vilčių, kad gyvenimas pagerės.  Represijos, nepagarba, panieka romams Lietuvoje vykdoma aukščiausiu lygiu. Lietuviškoje žiniasklaidoje tiek daug neigiamos informacijos apie romus, kad nėra nei menkiausios galimybės jai pasipriešinti.  Romų bendruomenė apšmeižta, palaužta ir sugniuždyta. Neįsivaizduoju, ko reikėtų imtis, kad požiūris į romus pasikeistų.

 Romų berniukas. V.F. Kiurės nuotrauka

Prie kiekvieno straipsnio, kuriame paliečiamos su romais susiję temos komentatoriai rašinėja: „Vagys“, „parazitai“,  „į dujų kameras juos!“, 

„į Indiją!“. O žmones, kurie nors žodeliu pabando užtarti šią labiausiai diskriminuojamą tautą, tuoj pat apipila beprotiškiausiais kaltinimais.

Carinėje Rusijoje, kuriai kadaise priklausė ir Lietuva, romai buvo vadinami saulės žmonėmis. Jų archajiškas, klajokliškas gyvenimo būdas niūriems vienkiemių valstiečiams buvo lyg priminimas, kad žmogus gali gyventi ir neįsikibęs žemės lopinio, kad gali būti laimingas ir gyvendamas kitaip, nei įprasta.  Ugningos romų dainos, aistringi šokiai ir trykštantis gyvybiškumas žmonėms nešė džiaugsmą. Romai buvo laukiami miestelių aikštėse, dvaruose, turtingų ūkininkų kiemuose. 

Šiandien taisykles diktuoja valstiečiai...

Nenorėčiau sulaukti tos dienos, kai Lietuvoje nebeliks romų. Nesu prietaringa, tačiau, vienu senu prietaru tikiu, jei šalyje nėra romų, vadinasi ji prakeikta.

P.S. Mokantiems rusų kalbą Stepano interviu, kuriame jis pasakoja apie Antrąjį Pasaulinį karą ir romų genocidą.